vežimpalaikis

vežìmpalaikis sm. (1) K, KI678, vežim̃palaikis (1) Lp; LL282, KŽ menk. prastas, palaikis vežimas: Pavargėlis su savo kumelėms dasikrapštė lig miesto; viena iš anų puolė ir pagaišo, kitas cigonuo su vežìmpalaikiu pardavė BM 363(Pkl). Kur tie su savo vežimpalaikiu? Vd. Žingsniu varydamasi negrįsta gatve, traukia iš miestelio visa vežikų virtinė savo apgverusiais mūsų apskrities miestų vežimpalaikiais Pt.